Ženklų koduotė, kurioje vienam ženklui skiriama 16 arba 32 bitai (du arba keturi baitai – oktetai). Tai universali koduotė, į kurią telpa visų pasaulio kalbų rašto ženklai.

Unikodą sukūrė ir toliau tobulina (iš esmės – papildo naujais ženklais priskirdamas jiems dar nepanaudotus kodus) konsorciumas „Unicode“ ir 1991 metais paskelbė pirmąją jo versiją. Vienam ženklui buvo skiriama 16 bitų. Su tiek bitų buvo galima užkoduoti 2¹⁶ = 65536 ženklus.

Maždaug tuo pat metu Tarptautinė standartų organizacija ISO sukūrė 32 bitų koduotės standartą ISO/IEC 10646. 1992 metais abu standartai buvo suderinti. Unikodas įsiliejo į ISO standartą ir buvo sukurta vieninga kodų erdvė nuo 0 iki šešioliktainio FFFFFFFF. Kodams nuo nuo 0 ki FFFF pakanka 16 bitų, o didesniems, iš intervalo nuo 10000 iki FFFFFFFF, reikia 32 bitų.

Kodas užrašomas šešioliktaine skaičiavimo sistema, o prieš kodą parašyti rašmenys U+ nurodo, kad čia yra unikodas. Pavyzdžiui, užrašas U+0160 arba U+00000160 žymi raidę Š.

16 bitų koduotė kompiuteryje žymima UTF-16, 32 bitų – UTF-32. Taip pat yra pakaitas UTF-8 vienam unikodo ženklui ušrašyti keliais 8 bitų kodais.

Standartas ISO/IEC 10646, taigi ir unikodas, įteisintas ir kaip Lietuvos standartas LST ISO/IEC 10646).

Operacinėse sistemose „Windows“ (XP ir tolesnėse, įjungus šešioliktainių ženklų kodų įvedimo funkciją sistemos registre) bet kurį unikodo ženklą galima surinkti taip: laikant paspaustą alternatyvos klavišą reikia paspausti pliuso klavišą klaviatūros skaitmenų dalyje, po to surinkti šešioliktainį ženklo kodą. Atleidus alternatyvos klavišą ženklas pasirodys ekrane (jeigu tas ženklas yra naudojamame šrifte).