Gintautas Grigas

Apie užsienietiškų asmenvardžių rašybą

„Gimtojo žodžio“ 2003 m. Nr. 10 Vincas Urbutis dar kartą priminė apie dirbtinai sukurtą ir tebeegzistuojančią painiavą užsienietiškų asmenvardžių rašyboje. Pritardamas autoriaus nuomonei norėčiau atkreipti dėmesį į dar keletą aplinkybių, nepaminėtų šiame straipsnyje.

Reikalavimas rašyti pavardes originalo kalba sunkiai įgyvendinamas. Dauguma informacijos iš užsienio ateina anglų kalba. O anglų kalboje retai kas asmenvardį parašo originalo kalba. Angliškame tekste čekų kompozitoriaus Dvoržako pavardė dažniausiai rašoma Dvorak, nors originali jos rašyba yra Dvořák. Mano kolegos islando Torgeiro Sigurdsono originalus asmenvardis Þorgeir Sigurðsson virsta į Thorgeir Sigurdsson. (Čia pat noriu priminti, kad kai kam keistai atrodanti raidė Þ priklauso lotyniškiesiems rašmenims, kaip ir visos lietuviškos raidės.) Nei anglai, nei amerikiečiai dėl tokios rašybos nesijaudina. O mūsų įstatymai, reikalaudami, kad asmenvardžiai būtų rašomi originalo kalba, faktiškai virsta reikalavimais rašyti bet kuria kita kalba, tik ne lietuvių.

Dar blogiau, kai originalo forma liepiama rašyti asmenvardžius, patekusius į bendrinius pavadinimus, pavyzdžiui, Omo dėsnis, Rentgeno aparatas. Tai visuotinai vartojami žodžiai, ir į juos įterpdami kitos kalbos komponentus griauname lietuvių kalbos pamatus.

Lietuvių kalbos rašyba yra pakankamai artima fonetinei. Pamačius parašytą žodį, mums nekyla klausimas, kaip žodis tariamas, nes atsakymas trivialus – kaip parašyta, taip ir skaityk. Tai ypač vertinga kalbos savybė, kurios neturi daugelis kitų kalbų. Asmenvardžius rašydami kitaip, negu jie tariami, iš svetur perimame blogą pavyzdį. Šiais laikais blogi dalykai braunasi iš svetur ir į kitas gyvenimo sritis, ne tik į kalbą. Todėl turėtume būti akylesni ir, priimdami įstatymus, apgalvoti jų padarinius.

Žinoma, negalima nukrypti į kraštutinumus. Asmenvardį originalo kalba dera paminėti greta lietuviško (pvz., skliaustuose) rimtuose leidiniuose (encikopedijose, žinynuose, moksliniuose straipsniuose). Pabrėžiu: originalo, o ne bet kuria kita užsienio kalba.

Yra ir tokių vietų, kur užsienietiškus asmenvardžius galima palikti nesulietuvintus. Pavyzdžiui, į lietuvių kalbą išversto kino filmo kūrėjų asmenvardžius. Tačiau rišliame tekste, pavyzdžiui, straipsnyje apie filmą, dera laikytis lietuvių kalbos normų ir rašyti sulietuvintus asmenvardžius, o originalų asmenvardį parašyti skliaustuose pirmą kartą jį paminėjus.

Dabar į save pažvelkime iš kitos pusės – kaip mes pateikiame užsieniečiams savus lietuviškus asmenvardžius. Dažnai lietuviai, rašydami savo asmenvardžius kita kalba, pavyzdžiui, anglų, juos patys pakeičia: Žilinskas persivadina į Zilinskas, Šičkus į Sickus. Tai kur čia logika: lietuviams liepiama užsieniečių asmevardžius rašyti originalo kalba, o savus pirmai progai pasitaikius suangliname. Panaršykime po pačių lietuvių parašytus angliškus tinklalapius ir pamatysime, kiek daug juose persivadinusių lietuvių.

Kitos tautos savų tautiečių asmenvardžius gerbia kur kas labiau negu lietuviai. Pavyzdžiui, suomių ir estų pastangomis į kompiuterinę Vakarų Europos koduotę buvo įtraukta raidė Ž, kuri šiose kalbose nevartojama, bet reikalinga kai kurių jų piliečių asmenvardžiams parašyti.

Painiava su asmenvardžių rašyba atsirado ne dėl pačios rašybos, o dėl nelogiškų ir neapgalvotų nutarimų. Turi teisę egzistuoti ir vartotinos abi rašymo formos: originali ir lietuviška. Svarbu jas protingai ir pagrįstai vartoti. Jeigu rišliame tekste rašysime lietuvišką formą, o ten, kur reikalingas autentiškumas, bet nereikia linksniuoti (pvz., skliaustuose po lietuviškų asmenvardžių, renginio dalyvių ar kūrinio autorių sąraše, juridiniame dokumente) – originalo forma, tai bus natūralu ir logiška, ir nesusipratimų nekils.

Gimtasis žodis, 2003, Nr.11, p. 41.

« kiti straipsniai