Kompiuterinis raštingumas ir rašto kultūra informacinėje visuomenėje
Gintautas GRIGAS
Matematikos ir informatikos institutas
Analizuojamas kompiuterinių priemonių poveikis rašto kultūrai. Ji priklauso nuo kompiuterinio raštingumo gebėjimo sukurti kompiuterines priemones, padedančias puoselėti kalbą ir tuo prisidėti prie rašto kultūros, paprasčiausio raštingumo ugdymo arba gebėjimas pasinaudoti jau esamomis iš išorės (iš svetur) atėjusiomis kompiuterinėmis priemonėmis. Tai lietuviškų rašmenų pateikimas kompiuteriui, jų apdorojimas, perdavimas telekomunikacijos priemonėmis, atvaizdavimas. Bandoma nustatyti, kokios priežastys skatino arba stabdė rašto kultūrą, ar sugebėjome laiku ir tikslingai pasinaudoti tuo, kas buvo sukurta užsienyje. Tuo tikslu nagrinėjamos koduotės, lietuviškų rašto ženklų ženklų rinkimas klaviatūra, vartojimas elektroniniame pašte, mobiliųjų telefonų žinutėse, interneto sričių varduose.
1. Įvadas
Teoriškai kompiuteris turėtų gerinti rašto kultūrą ir įprastąjį (ne kompiuterinį!) visuomenės raštingumą, nes jis gali priimti ir atiduoti (spausdinti, rodyti ekrane) kur kas daugiau ženklų, negu ikikompiuteriniais laikais buvo galima išspausdinti rašomosiomis mašinėlėmis. Išaugo ir spaudos galimybės nebereikia teksto ženklų lieti iš metalo. Be to kompiuteriu surinktą tekstą lengva koreguoti pataisyti pastebėtas klaidas. Daugelis tekstus rengiančių programų turi galimybę tikrinti renkamo arba surinkto teksto rašybą.
Praktiškai situacija atvirkščia. Paanalizavus tekstus, ypač perduodamus telekomunikacijų priemonėmis (elektroninius laiškus, žinutes), matome, kad klaidų daroma gausiai, netgi sistemingai, vietoj raidžių su diakritiniais ženklais rašant į jas panašias raides be diakritinių ženklų. Pavyzdžiui, paanalizavus pokalbių sistemos Skype abonentų registravimosi duomenis pastebime, kad lietuviai, užrašydami savo miestų pavadinimus, turinčius diakritinių ženklų, klaidų daro 45 kartus daugiau, negu lenkai, o su danais ir vokiečiais nėra ir kaip palyginti, nes jie tokių klaidų praktiškai nedaro.
Bandysime panagrinėti, kur daromos klaidos, paieškoti jų priežasčių, pasiaiškinti, kokią įtaką rašto kultūrai turi išoriniai veiksniai (programinė įranga importuojama iš užsienio) ir vidiniai veiksniai (mūsų pačių gebėjimas pasirinkti tinkamą įrangą, pritaikyti ją taip, kad joje lietuvių kalba nebūtų diskriminuojama būtų galima vartoti visas abėcėlės raides).
2. Pirmieji bandymai
Pirmuosius asmeninius kompiuterius lietuviai ėmė pirkti iš užsienio be didesnių užsakymų tokius, kokie yra, t. y. su užsienio kalbų klaviatūromis bei šriftais, neturinčius lietuvių kalbos abėcėlės raidžių su diakritiniais ženklais. Todėl pirmas uždavinys buvo iš užsienio parsivežtą kompiuterį kaip nors pritaikyti darbui su lietuviškais rašmenimis. Klaviatūros buvo koreguojamos trūkstamas raides įdedant vietoj kitų ženklų arba joms rinkti pritaikant kelių klavišų kombinacijas. Tuometinių kompiuterių šriftai buvo labai paprasti, raidės piešiamos iš nedidelio taškų skaičiaus ir jų vaizdus buvo nesunku pačiam pakoreguoti, pavyzdžiui, prie raidės A nupiešti nosinę arba virš S nupiešus varnelę gauti Š. Kai kurios tekstų rašyklės (pvz., Chiwriter) turėjo savus šriftus ir priemones jiems koreguoti. Sudėtingiau buvo koreguoti adatinių spausdintuvų ir tekstinių vaizduoklių šriftus, nes reikėdavo perprogramuoti jų pastoviąsias atmintines.
Tokius darbus, taikliai vadinamus pasidaryk pats, sumanesnis kompiuterininkas galėjo pasidaryti pats tiesiogine šių žodžių prasme, o kiti pasitelkę daugiau išmanančius kolegas arba meistrus.
Dėl prisitaikymo prie esamos aparatinės arba programinės įrangos ir menkų galimybių ką nors radikaliai pakeisti, sprendimai buvo įvairūs ir ne visada racionalūs.
3. Koduotės
Operacinė sistema DOS. Pradžioje buvo įdedama tik viena kuri nors koduotė, paprastai tinkanti tik Vakarų Europos kalboms. Reali galimybė operatyviai pakeisti koduotę atsirado nuo operacinės sistemos DOS 3.30 versijos, išleistos 1987 m. Į ją jau buvo įdėta keletas koduočių. Tačiau nė viena neturėjo lietuvių kalbos abėcėlės raidžių, turinčių diakritinius ženklus (ą, č, ę, ...). Reikėjo koduotę sukurti patiems. Per trumpą laiką buvo sukurta net kelios, kompiuteryje žymimos triženkliais numeriais: 770, 771 (773), 772 (774). (Skliaustuose paminėjome koduočių modifikacijas su sutampančiu lietuvių k. abėcėlės raidžių kodavimu).
Koduotę 770 kūrė specialiai šiam tikslui sudaryta standartizavimo grupė. 1989 m. buvo patvirtinta kaip Lietuvos standartas (LST 1095-89). Kitas parengė kompiuteriais prekiaujančios bendrovės ir įdėdavo į kompiuterius.
Be priekaištų veikė 770 koduotė, kadangi joje savitoms lietuvių kalbos abėcėlės raidėms buvo priskirti kodai iš tos pat kodų srities, kuri analogiškam tikslui naudojama ir kitų kalbų koduotėse. Šito tarptautiniai standartai nereikalavo. Tačiau mūsų standarto autoriai, laikydamiesi šios nerašytos taisyklės, neapsiriko: jeigu kuri nors užsieninė programa užkliūdavo už kurios nors lietuviškos raidės, tai ji taip pat užkliūdavo ir už tą patį kodą turinčių kitų kalbų raidžių ir dėl to defektas būdavo greičiau pastebimas ir ištaisomas.
Daugiausiai paplitusi buvo 771 koduotė, nes ją palaikė (pvz., įdėdavo į spausdintuvus, tekstinius vaizduoklius) kompiuteriais prekiaujančios bendrovės. Deja tuo metu naudota tekstų rengyklė Word negalėjo tekstų įrašyti grynojo teksto formatu, o pašto programos teisingai persiųsti šia koduote koduotų laiškų.
Keičiantis tekstais, netgi parengtais programa Word, buvo įprasta teirautis, kuria koduote tas tekstas užrašytas. Dažnai tekdavo tekstus perkoduoti iš vienos koduotės į kitą arba keisti koduotę kompiuteryje. Koduočių įvairovė trukdė įsitvirtinti lietuviškiems rašto ženklams kompiuteryje. Galime tik pasiguosti, kad jos neišvengė ir mūsų kaimynai: latviai, lenkai, rusai.
Lietuviškas koduotes reikėdavo įdiegti patiems. Buvo sukurtas komercinis (mokamas) jų įdiegimo paketas Bacopage. Su įdiegtomis koduotėmis tvarkydavosi operacinė sistema.
Taip pat buvo sukurta autonominė programa LIR, kuri pati tvarkydavo koduotes be operacinės sistemos žinios. Ji buvo platinama nemokamai. Dėl to buvo daugiausia naudojama. Tačiau jos autonomiškumas turėjo neigiamų pasekmių: operacinė sistema, neturėdama informacijos, kuri koduotė yra aktyvi, negalėdavo teisingai interpretuoti rinkmenų ir katalogų vardų (pvz., mažąsias raides keisti didžiosiomis). Dėl to jų varduose nebuvo galima vartoti savitų lietuviškų raidžių. Tai, kad ir dabar daug kas vengia vartoti lietuviškus rinkmenų ir katalogų vardus, matyt galima paaiškinti baime, atėjusia iš DOS laikų.
Operacinės sistemos Windows. Lietuviškos koduotės šioje sistemoje atsirado kartu su Windows 95 PE apie 1996 m. Pačioje sistemoje buvo panaudota Lietuvos ir Latvijos standartizacijos specialistų sukurta koduotė Baltic RIM, vėliau tapusi tarptautiniu standartu ISO/IEC 8859-13. Čia ji buvo truputį pakoreguota ir pavadinta Windows-1257. Sistemoje Windows 95 veikė ir ankstesnė sistema DOS. Joje buvo naudojama 775 koduotė. Abi koduotės turėjo suderintą ženklų aibę. Lietuviškus rašto ženklus buvo galima vartoti rinkmenų ir katalogų varduose bet kurioje sistemoje. Prireikus didžiosios raidės buvo keičiamos mažosiomis (arba atvirkščiai), tie patys vardai vienodai (teisingai) rodomi bet kurioje sistemoje. Šios koduotės buvo naudojamos ir tolesnėse sistemos versijose.
Koduočių suvienodinimas. Lietuvos standartizuotojai sukūrė tinkamas koduotes abiems sistemoms DOS ir Windows. Tačiau dėl programinės įrangos gamintojų palaikomų nestandartinių jų pačių parengtų DOS koduočių įsivyravo koduočių įvairovės chaosas, pakenkęs rašto kultūrai. Koduotės buvo suvienodintos tik perėjus prie Windows operacinės sistemos, t. y. atsiradus stipriam išoriniam veiksniui.
4. Rašto ženklai elektroniniame pašte
Elektroninis paštas Lietuvoje pradėjo masiškai plisti Atviros Lietuvos fondui pradėjus nemokamai dalinti šio pašto dėžutes ir pašto programą Demos Mail. Ši programa buvo sukurta Rusijoje ir skirta rusiškiems laiškams. Ji išsiunčiamą laišką iš DOS rusiškos koduotės perkoduodavo į Rusijos telekomunikacijose priimtą koduotę KOI8-R, o gautą atgal į DOS koduotę. Programa laikydavo, kad mes rašome rusiškai ir tuos pačius veiksmus atlikdavo su lietuviškais laiškais. Kadangi abiejų kalbų raidės buvo koduojamos tos pačios srities kodais, tai kodavimas iškodavimas tekstui nepakenkdavo ir galėjome rašyti, persiųsti ir skaityti lietuviškus laiškus. Tik su sąlyga, kad laiškai būtų rašomi koduote 770. Mat kitos lietuviškos koduotės buvo sudarytos nekorektiškai jose raidėms koduoti buvo naudojami ne tam skirti kodai, todėl programa jų teisingai neiškoduodavo.
Sistemoje Windows lietuviškam paštui buvo pritaikyta programa Pegasus Mail, parengus jai papildinį su koduote ISO 8859-13. Jį reikėdavo į programą įdėti patiems.
Tačiau abi pašto programos nesusikalbėdavo, nes programa Pegasas Mail, gavusi laišką iš Demos Mail su įrašu, kad koduotas KOI8-R koduote, tuo patikėdavo ir negalėdavo perkoduoti į sistemoje Windows esančią koduotę, neturinčią rusiškų raidžių. Šis nesusikalbėjimas tęsėsi iki 1998 m., kai buvo sulietuvinta programa Demos Mail. Ji išsiunčiamus laiškus iš koduotės, tos kuri naudojama konkrečioje DOS sistemoje, perkoduodavo į ISO 8859-13, o gaunamus į kitą pusę.
Palaipsniui atsirasdavo vis daugiau Windows sistemoje veikiančių pašto programų. Dalis jų vienaip ar kitaip būdavo pritaikomos lietuviškiems laiškams persiųsti. Kitos likdavo nepritaikytų lietuvių kalbai ir žmogus, to nežinodamas, arba išsiųsdavo netinkamai koduotus laiškus, arba negalėdavo perskaityti gautų teisingai koduotų laiškų. O tai skatino šveplavimą. Ypač tam pasitarnavo dvi programos: Eudora ir MS Outlook.
Eudora, veikianti Windows sistemoje, buvo pritaikyta tik Vakarų Europos kalboms, naudojančioms ISO 8859-1 koduotę. Ji laikė, kad kompiuteryje laiškai rašomi minėta koduote, jų neperkoduoja ir netikrina gautų laiškų koduotės, t. y. elgiasi panašiai, kaip Demos Mail. Kai laiškas siunčiamas į tokią pat programą, tai viskas gerai, o su kitomis programomis lietuviškai nesusikalba. Taigi faktiškai ji nebuvo tinkama lietuviškiems laiškams rašyti. Nepaisant to, ji buvo oficialiai platinama Lietuvoje, apie ją rašoma lietuviškose knygose bei žurnaluose neužsimenant apie šį defektą.
Su programa MS Outlook buvo įvairių nesklandumų. Iki 2003 m. ji neatpažindavo koduotės ISO 8859-13. O kai ši koduotė į ją buvo įdėta, tai buvo pavadinta Estonian (ISO), nors estai jos nenaudoja! Kartais supainioja koduotes atsakydama į laiškus ir dėl to netgi teisingai parašytame laiške raides su diakritiniais ženklais gali pakeisti kitomis raidėmis. Taip laiško gavėjas gali nepelnytai įtarti laiško autorių neraštingumu.
Dabar yra nemažai pašto programų, visiškai pritaikytų lietuviškam (ir kitų kalbų) paštui. Tai Thunderbird, Scribe, naršyklės Opera pašto komponentas ir kt. Dauguma jų nemokamos. Tai gerai, bet dėl to jų platinimu nesuinteresuoti prekybininkai.
Dabar vis daugiau naudojamas žiniatinklio paštas dėl nemokamos ir paprastos registracijos. Deja yra nedaug šio pašto tarnybų, kuriose sutvarkytas lietuviškų laiškų siuntimas. Svetainė Lietuviški rašmenys elektroniniuose laiškuose (http://www.liks.lt/elpaliet) rekomenduoja tik vieną užsieninę tarnybą www.gmail.com ir vieną lietuvišką draugas.lt. Faktą, kad kitos lietuviškos (!) žiniatinklio pašto tarnybos nėra tinkamai pritaikytos arba sureguliuotos lietuviškiems laiškams persiųsti, galima paaiškinti tik tų tarnybų personalo kompiuteriniu neraštingumu.
Ne kiekvienas elektroninio pašto abonentas sugeba susigaudyti painiuose pašto labirintuose. Be abejo, nereikėtų, kad techniniuose dalykuose nusimanytų visi. Konsultuoti abonentą ir jam padėti yra pašto paslaugų teikėjo pareiga. Deja, tik nedaugelis pašto administratorių tą sugebėjo padaryti. Kompiuterinio raštingumo stoka darė neigiamą įtaką rašto kultūrai.
5. Lietuviški interneto sričių vardai
Ilgą laiką interneto sričių varduose buvo galima vartoti tik 26 pagrindines lotyniškas raides. Todėl daugelio svetainių autoriai čia negalėjo panaudoti įstaigų pavadinimų, vardų, pavardžių ar kitokių prasminių žodžių. Tik 2003 m. kovo mėn. buvo priimti norminiai dokumentai RFC 3490, RFC 3491 ir RFC 3492, reguliuojantys internacionalizuotų (daugiakalbių) sričių vardų sudarymą ir vartojimą.
Lietuviški sričių vardai, t. y. tokie, kuriuose vartojamos raidės ą, č, ė, ę, į, š, ū, ų, ž, interneto srityje lt pradėti registruoti nuo 2004 m. kovo 30 d. Iki šiol užregistruota apie 140 tokių vardų (pvz., http://www.žalgiris.lt, http://www.mažylis.lt, http://www.ulevičius.lt). Tai sudaro apie 0,26% visų lt srityje užregistruotų vardų. Palyginimui Lenkijos srityje pl vardų su savitomis lenkų kalbos abėcėlės raidėmis, kurių, kaip ir lietuvių kalboje, yra devynios, tokie vardai sudaro apie 1%. Taigi, mes dar nepakankamai panaudojame iš išorės teikiamas galimybes.
6. Klaviatūra
Iš serijos pasidaryk pats (žr. 2 sk.) plačiausiai paplito vadinamoji skaičiukinė klaviatūra, gaunama iš amerikinės klaviatūros devynis jos viršutinės eilės klavišus paskiriant lietuviškoms raidėms Ą, Č, Ę, Ė, Į, Š, Ų, Ū, Ž. Tai pats paprasčiausias klaviatūros perdarymo būdas namudinėmis sąlygomis. Tačiau taip perdaryta klaviatūra yra nevisavertė, nes: 1) net 9 raidės atsidūrė sunkiau pasiekiamoje viršutinėje klavišų eilėje, ir 2) jos išstūmė ant tų klavišų buvusius ženklus: neliko skaitmenų 18 ir dešimties kitų ženklų. Dėl to ši klaviatūra netinka arba, švelniai kalbant, mažai tinka sparčiajam tekstų rinkimui akluoju metodu.
1992 buvo parengtas klaviatūros su ĄŽERTY išdėstymu standartas (LST 1205), kuriame visos raidės buvo joms skirtose trijose klavišų eilėse, buvo visi skaitmenys, bet buvo išstumti net 22 specialieji ženklai. Dėl to klaviatūra nebuvo visavertė ir nepaplito.
Apie 2000 m. skaičiukinės klaviatūros tvarkyklė buvo papildyta išstumtų ženklų rinkimo galimybe panaudojant klavišų kombinacijas. Tačiau liko nepataisytas pirmasis defektas, o ir antrojo taisymas gana dirbtinis, nesuderinamas nei su tarptautiniais standartais, nei su esama ženklų rinkimo praktika.
1997 m. tuometinė Ryšių ir informatikos ministerija inicijavo naujo klaviatūros standarto kūrimą. 2000 m. buvo priimtas minėtų defektų neturinčios klaviatūros standartas. Klaviatūra pagal šį standartą buvo pradėta gaminti 2004 m. pabaigoje. Tačiau ją galima nusipirkti tik atskirai (be kompiuterio). Ja iki šiol nekomplektuojami Lietuvoje parduodami kompiuteriai. Jos tvarkykle buvo komplektuojamos tik Linux sistemos. Į Windows sistemas ją reikėdavo įdiegti pačiam. Ja pradėtos komplektuoti tik Windows Vista sistemos.
Dar vienas paplitimo stabdys yra tas, kad daug kas skirtumą tarp standartinės ir skaičiukinės klaviatūros mato tik tai, kad standartinėje klaviatūroje raidės Q, W, X ir F, anot jų yra ne savose vietose, o esminių skirtumų nesuvokia.
Vakarų ir Vidurio Europos valstybėse, vartojančiose lotyniškus rašmenis, visavertės klaviatūros naudojamos praktiškai nuo asmeninių kompiuterių atsiradimo. Mūsų atsilikimas dvidešimčia metų neabejotinai turėjo įtakos mūsų rašto kultūrai. Dabar daug ką matome ignoruojant lietuviškas raides su diakritiniais ženklais net ir ten, kur nėra ir nebuvo jokių techninių problemų, pavyzdžiui, rašydami komentarus į žiniatinklį.
Nevisavertė skaičiukinė klaviatūra lėmė ir tai, kad Lietuvoje mažai kas tekstus renka akluoju metodu. Dėl to praktiškai neturime tekstų rinkimo kultūros.
Vis daugiau plinta nešiojamieji kompiuteriai. Tačiau jų dar nėra su lietuviškomis standartinėmis klaviatūromis. Dar blogesnė padėtis su delninukais. Jiems neturime netgi lietuviškos klaviatūros standarto. Taigi, atsilikimas nuo kitų valstybių didėja.
7. Lietuvių kalba mobiliųjų telefonų žinutėse
Savo galimybėmis mobilieji telefonai artėja prie kompiuterių. Seniausiai ir daugiausiai vartojama paslauga žinučių siuntimas beveik nesiskiria nuo kompiuterinių pokalbių. Tačiau kalbos dalykai čia labai apleisti. Lietuvoje pardavinėjami mobilieji telefonai, kuriais išvis negalima surinkti lietuvių kalbos abėcėlės raidžių su diakritiniais ženklais, o taip pat ir tokie, kuriuose tokias žinutes galima surinkti, bet išsiunčiant jos sugadinamos minėtas raides pakeičiant kitomis, į jas panašiomis raidėmis. Įdomus faktas, kad iš tų pačių telefonų vokiškos arba rusiškos žinutės išsiunčiamos teisingai. Vadinasi, techniškai tokia galimybė yra, tik kažkas ją užblokavo.
Rusijoje, Lenkijoje ir kitose valstybėse yra tarnybos, teikiančios žinučių siuntimo iš žiniatinklio į mobiliuosius telefonus paslaugą. Lietuvoje taip pat esama panašių paslaugų, teikėjų, tiktai darančių meškos paslaugą rašto kultūrai, nes jos nepriima lietuviškais rašmenimis parašytų žinučių.
8. Programų sertifikavimas
Tam, kad bent iš dalies būtų sutvarkytos valstybinės kalbos problemos kompiuteriuose, Lietuvos Vyriausybė dar 1997 m. birželio 26 d. priėmė nutarimą Nr. 678 Dėl kompiuterinės technikos gaminių privalomojo sertifikavimo, kuriame buvo rašoma: Nustatyti, kad nuo 1998 m. balandžio 1 d. kompiuterinės technikos gaminiai, perkami valstybės ir savivaldos institucijoms, įmonėms, įstaigoms ar organizacijoms privalo būti sertifikuoti pagal tinkamumo juose naudoti lietuviškus rašmenis reikalavimus (pagal 2 priedą). O tame priede pasakyta:
1. Kompiuterinės technikos gaminiai turi teisingai apdoroti lietuvių kalba parašytus ir Lietuvos standartuose nustatytu būdu koduotus tekstus. Jeigu numatyta galimybė dirbti su kelių kalbų tekstais, lietuvių kalba turi būti pagrindinė ir tam tikslui parengiama automatiškai.
2. Kompiuterinės technikos gaminiai, naudojami duomenims perduoti, turi teisingai siųsti kompiuterių tinklais (elektroninis paštas, Internetas ir panašiai) lietuvių kalba parašytus ir Lietuvos standartuose nustatytu būdu koduotus tekstus.
Šis nutarimas galėjo iš esmės pagerinti situaciją. Tačiau taip neįvyko. Nutarimo įgyvendinimo terminas du kartus buvo atidėtas, ir pagaliau 2001 m. balandžio 27 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 481 išvis panaikintas.
9. Išvados
1. Kompiuterio poveikis rašto kultūrai ir įprastajam raštingumui priklauso nuo visuomenės kompiuterinio raštingumo gebėjimo pasinaudoti esamomis kompiuterinėmis priemonėmis ir kurti naujas priemones, padedančias puoselėti rašto kultūrą.
2. Tai, kad Lietuvoje sukurti koduočių ir klaviatūros standartai bei priemonės jiems realizuoti (tvarkyklės, programų papildiniai) užtikrina visavertį lietuvių kalbos vartojimą kompiuteryje ir atitinka tarptautinį lygį, rodo, jog turime potencialias galimybes, kad kompiuterių poveikis rašto kultūrai būtų teigiamas.
3. Tai, kad Lietuvoje didesni technologiniai pokyčiai, tokie, kaip koduočių įvairovės chaoso likvidavimas, įmanomi tik esant išoriniams veiksniams, o vietinių priemonių, tokių kaip kompiuterinės įrangos sertifikavimas, lietuvių kalbai nepritaikytos įrangos (pašto programų, mobiliųjų telefonų, klaviatūrų, nešiojamųjų kompiuterių, delninukų) platinimas, kompiuterių poveikį rašto kultūrai daro neigiamą ir rodo, kad kompiuterinės įrangos tiekėjų, platintojų, diegėjų, kompiuterinių paslaugų teikėjų ir šiuos dalykus reguliuojančių valstybės tarnautojų kompiuterinis raštingumas yra nepakankamas ir (arba) jie skiria nepakankamą dėmesį rašto kultūrai.
4. Prie išvardytų problemų sprendimo gali daug prisidėti švietimas. Jeigu būsimas informacinės visuomenės narys dar mokyklos suole praktiškai įgys kompiuterinio raštingumo pamokas neatsietai nuo rašto kultūros ir naudodamasis visaverte, lietuvių kalbos nediskriminuojančia kompiuterine įranga, tai jis ir ateityje nesitaikstys su trūkumais, kurie šiuo metu dar yra toleruojami.
Common and Computer Literacy in Information Society
Gintautas Grigas
Impact of computers on common literacy is analyzed. It depends on computer literacy ability to develop computer tools supporting language development and common literacy including ability to use such existing means coming from external (abroad) sources. Those discussed are input, processing, transfer by telecommunication devices, and rendering texts written in Lithuanian. The reasons promoting or blocking common literacy are indicated. Character input by keyboard, encoding, using Lithuanian alphabet in e-mail, internet domain names, and SMS are investigated in this paper.
Kompiuterininkų dienos 2007. Vilnius, Žara, p. 191198.
« kiti straipsniai