Pokalbis apie kalbą kompiuteriuose

Pūko TV laidoje „Kitokia Lietuva“ su profesoriumi Stanislovu Masioku

 

„Lietuva gali ir privalo būti kitokia. Teisiškai ir demokratiškai valdoma valstybė, kurioje kiekvienas pilietis turėtų teisę į laimę ir saugų gyvenimą. Išgirsite atskirai išsakomą kitokį požiūrį į valstybės valdymą bei žmogaus ir valdžios santykius …“ (Iš laidos pristatymo).

 

Birželio 4 d. laidos svečias KTU profesorius Stanislovas Masiokas pasakojimą pradėjo iš toli: „Pavyzdžiui, Kaune yra dvi eismo sistemos: kairinė ir dešininė. Sakykim keletas gatvių kairinių, keletas dešininių. Kai kuriose ir tokia, ir tokia galioja. Sakykite, ar įmanoma būtų važiuoti tokiame mieste?“.

Tai buvo tik įvadas norint parodyti analogiją kableliui ir taškui, vartojamuose skaičių trupmeninei daliai atskirti. „Lietuvoj mūsų standartai sako, o taip pat ir iki pat Lamanšo visose kitose Europos valstybėse kableliu atskiria sveiką skaičių nuo dešimtainės trupmenos. Tačiau už Lamanšo, anglosaksų valstybėse Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Valstijose vietoj kablelio dedamas taškas“.

O kaip pas mus Lietuvoj: „Kartais tam pačiam sakiny ir europietiška sistema, ir anglosaksiška sistema. Kaip susigaudyt milijonai tenai ar dešimtosios tik jų dalys? <...> Tai tik vienas iš mūsų susiniekinimo pavyzdžių, kaip mes negerbiame ne tai kad kalbos, o tvarkos, paprasčiausios tvarkos“.

Toliau kalba pakrypo į internetą. „Daug laiko atima mūsų smalsumas – paskaityt komentarus… Ką rašo komentatoriai? Kaip rašo?…. Rašo „švepluodami“. Atseit lietuviškų raidžių nėra. Kaip 19 amžiuje“. Toliau S. Masiokas paminėjo spaudoje skelbtus duomenis apie tai, kad „Delfyje“ komentarus taisyklingai rašo 40 proc. lietuvių, 78 proc. latvių ir 98 proc. estų.

Ne mažiau „švepluojama“ ir pokalbių programose. Pašnekovas vėl pateikia statistikos duomenis kaip „Skype“ sistemos pokalbių dalyviai prisistatydami rašo savo miestų pavadinimus. Lietuvos miestų pavadinimuose yra savitų lietuviškų raidžių, Danijos – savų daniškų, Vokietijos – vokiškų (su umliautais). Danai ir vokiečiai rašo šimtu procentų teisingai, čekai, kurie turi praktiškai tokią abėcėlę kaip mes – 87 proc., estai – 97 proc. lenkai 82 proc. „...o žinot kiek lietuviai? Septyniolika: Siauliai, Klaipeda, Panevezys… Kiek mes galim švepluot?“

Toliau S. Masiokas kalba apie kitą problemą. „Į Lietuvą su dideliu pavėlavimu atėjo kompiuterinės klaviatūros. Pamenam dar tuos laikus, kai tik didžiosiomis raidėmis rašėme, kai buvo tik lotyniškas šriftas, <...> Ir dabar įsivaizduokite sau, ateina laikas, kada mes su kompiuteriu bendraujam normalia gimtąja kalba. Visa Europa taip daro. Visos valstybės turi savo, tai kalbai pritaikytą klaviatūrą. Na pamėginkit Jūs vokiečiui, danui ar prancūzui įsiūlyti amerikonišką klaviatūrą. Nežinau, kur Jus pasiųstų... Lietuvoje mes irgi turim tokias klaviatūras, bet užsispyrusiai naudojam kitą, vadinčiau negražiai – technokratiškai sukurtą <   > skaičiukinę klaviatūrą. <…> Nežinau, ar girtas indėnas priimtų tokią klaviatūrą kaip savą <...>. Tur būt vienintelė tokia „unikali“ dar yra Lietuvoj ir dar įsigalėjusi taip, kad atrodo kitokios ir būt negali. Kame reikalas? Labai paprastai. Kažkur, kažkada, kažkas turėjo kaip ir vos ne monopolį, ir padiktavo grynai tehnokratiškai blogą sprendimą visai Lietuvai. Dabar atsikratyt šitos ligos ne taip paprasta“.

Kalbėdamas apie akląją spausdinimo (teksto rinkimo) sistemą pašnekovas pastebi, kad užsienyje ja naudojasi dauguma žmonių, o Lietuvoje mažai kas ją moka: „Kodėl? O todėl, kad akląja sistema spausdint su tokia klaviatūra (skaičiukine, red. pastaba) praktiškai galima, na viskas galima, bet labai sudėtinga, o ana (lietuviška standartinė, red. pastaba) yra tam pritaikyta, ir net pamokos yra, per savaitę galima išmokti. Įsivaizduokite, visas jaunimas, baigęs vidurines mokyklas Lietuvoje išmoktų spausdinti akląja sistema. Įsivaizduokime, kiek sutaupytume laiko“.

Apie standartinės lietuviškos klaviatūros kelią į Kauno technologijos universitetą prof. Stanislovas Masiokas sako: „Mes rizikavome universitete pirmą kartą įdiegti mūsų katedroj. Pirma reakcija buvo: kaip reaguos studentai, atėję nuo skaičiukinės klaviatūros ir pamatę visiškai naują lietuvišką klaviatūrą. Jokių problemų nebuvo. Vienintelio daikto jie paieškojo: kur tas taškas ir kur kablelis. Aišku yra ir konservatyviai nusiteikusių žmonių. Jie negali pereit, gera ar bloga, jie laikosi savo“.

Laidoje buvo kalbama ir apie lietuvių kalbos vartojimą apskritai, ne tik kompiuteriuose. Čia padėtis taip pat nėra gera. Žmonės vis mažiau gerbia lietuvių kalbą ir vis daugiau linksta vartoti anglų kalbą.

Anglų kalba daro neigiamą įtaką ir šnekos įpročiams. Pabuvęs vos keletą savaičių Amerikoje tarp žodžių ima įterpinėti „aa“, „ėė“, „ii“, mykti vietoj pauzių. Tai priklauso tik nuo žmogaus, nuo jo pagarbos gimtajai kalbai. Pašnekovas pažįsta žmonių, kurie Amerikoj yra praleidę visą aktyvų gyvenimą ir grįžta gražiai kalbėdami lietuviškai.

Laidos vedėjo paklaustas, ką reikėtų daryti, kad lietuviai daugiau gerbtų savo kalbą, savo šalį, kur spragos, iš kur tas susiniekinimas, negerbimas, nevertinimas savo didžiausio turto, pašnekovas atsako: „Reikėtų kalbėti apie paprastą, elementarų, šiltą ir artimą patriotizmą. Žmogus išmoktų pirmučiausiai gerbti savo tėvus. Mums reikėtų iš Rytų  pasimokyti pagarbos tėvams. Tai tikrai verta dėmesio tų kraštų tradicija. Ir ten patriotizmas ugdomas kitaip. Jis gerbia savo tėvą, jis gerbia vyresnį savo brolį, gerbia mokytojus. Pradėkim nuo to, pradėkim nuo paprasčiausių elementarių gražių santykių“.


LIKIT, 2009-06-04

Parengė Gintautas Grigas