Kaip versti keistus žodžius

Gintautas Grigas

Angliškuose kompiuterijos tekstuose dažnai matome keistus raidžių ir kitokių ženklų rinkinius, pavyzdžiui, iPod, iPhone, C#, Bluetooth, Blu-ray, .NET. Ką su jais daryti verčiant tekstą į lietuvių kalbą. Paprasčiausia būtų juos, kaip svetimžodžius, palikti tokius, kokie yra, ir išskirti kabutėmis. Bet ar nuo to bus geriau skaitytojui?

Dažniausiai tokie ženklų rinkiniai yra prekės ženklai arba tas prekes gaminančių firmų simboliniai vardai.

„Prekės ženklas – bet koks žymuo, kurio paskirtis – atskirti vieno asmens prekes arba paslaugas nuo kito asmens prekių arba paslaugų ir kurį galima pavaizduoti grafiškai“ (Prekių ženklų įstatymas, 2 str.). Kalbėsime tik apie prekės ženklus, išreiškiamus tekstu, t. y. sakydami „prekės ženklas“ turėsime omenyje tik jo tekstinį užrašą.

Prekės ženklas yra savininko nuosavybė. Todėl čia reikia elgtis atsargiai, kad nepažeistume savininkų teisių ir nepatektume į Temidės nemalonę. Bijodami nusižengti dažnai prekės ženklu įvardijame ir juo pažymėtą gaminį (prekę). Kaip yra iš tikrųjų? Kas apie prekės ženklų vartojimą rašoma įstatymuose?

Prekės ženklas, kaip rodo ir pavadinimas, skirtas prekei žymėti (ženklinti). Žymima tam, kad pirkėjas galėtų atskirti konkretaus gamintojo prekę nuo kitų gamintojų tos pačios paskirties prekių. Taip reklamuojama ir prekė, ir gamintojas.

Kad būtų išvengta piktnaudžiavimo, prekės ženklų vartojimą reglamentuoja įstatymai. Tam, kad būtų galima nustatyti ženklo savininką ir tiksliai aprašyti patį ženklą, prekių ženklai registruojami. Kai norima atkreipti dėmesį, kad ženklas registruotas, jo dešinėje prirašomas žymuo ^®.

Įstatymai gina ir neregistruotus ženklus (žymimi ™), jeigu jie plačiai žinomi. Tačiau šiuo atveju sudėtingiau spęsti teisinius ginčus – teismui tenka nustatyti, ar ženklas laikytinas plačiai žinomu.

Įstatymų tikslas – saugoti, kad prekės ženklo nepasisavintų kas nors kitas – nevartotų panašios paskirties prekėms ar paslaugoms žymėti. Pavyzdžiui, ženklo „Snaigė“ registracijos dokumentuose apibrėžta, kad jis taikomas šaldytuvams. Todėl niekas kitas neturi teisės juo žymėti šaldytuvų. Bet kita „Snaigė“ yra registruotas saldainių prekės ženklas. „Snaige“ taip pat gali būti pavadintas automobilis, kompiuterio programa ar kitokia prekė arba paslauga, kurios negalima supainioti su šaldytuvu arba saldainiais*.

Tačiau įstatymai nieko nesako, kaip gaminius vadinti, kai jie jau nebeturi prekės statuso (kai prekė jau parduota ir nupirkta, ji jau nebe prekė, o daiktas). Todėl gaminius dera vadinti įprastais bendrinės kalbos žodžiais. Pavyzdžiui, sakome, kad sviestą padėjau į šaldytuvą, bet ne į „Snaigę“ ar „Samsungą“. Bet kai pirkdami šaldytuvą turime išsirinkti vieną iš daugelio, tai tenka įvardyti jų modelius. Tam ir yra prekės ženklas. Jeigu pašnekovas žino, kad kalbama apie šaldytuvus, tai sakome trumpai: perku „Snaigę“, „Samsungą“ ir pan. Kitais atvejais įvardydami daiktą pasakome tiksliau: nusipirkau šaldytuvą „Snaigė“, nusipirkau šaldytuvą „Samsung“, nes snaigėmis ir samsungais vadinami ne tik šaldytuvai.

„Snaigė“ – lietuviškas prekės ženklas. Daugelis jį žino, ir visi mokame jį perskaityti. Kur kas blogiau su užsienietiškais. Ypač jų gausu kompiuterių pasaulyje. Ar daug kas gali pasakyti, ką reiškia, tarkim, „Bluetooth“ ryšys?

„Bluetooth“ – tai ryšio labai trumpomis radijo bangomis, kurios vadinamos mikrobangomis, protokolas. Todėl paprasčiau ir aiškiau pasakyti mikrobanginis ryšys. Panašiai įvardijami ir kitokie ryšiai, pavyzdžiui, ultragarsinis ryšys, infraraudonųjų spindulių ryšis. Jie taip pat turi savus protokolus, bet kai kalbame apie ryšį, o ne pačius protokolus, tai jų ir neminime. Nereikėtų be reikalo minėti ir „Bluetooth“ protokolo. Tai, kad mikrobanginio ryšio priemonių gamintojas savo gaminius vadina jam priklausančiu prekės ženklu, jo reikalas. Reklaminiuose, gamintojo užsakomuose tekstuose jie tegu būna, bet technikos literatūroje, kur kalbama ne apie prekę, geriau daiktus vadinti bendrinės kalbos žodžiais, pavyzdžiui, sakyti mikrobanginis ryšys.

Net ir kalbant apie protokolą, reikėtų vartoti ne pliką prekės ženklą, o nurodant ir gimininį aiškinamąjį žodį: „Bluetooth“ protokolas. O kai kalbama apie ryšį ir reikia tiksliai pasakyti jo protokolą, taip ir derėtų sakyti: mikrobanginis ryšys „Bluetooth“ protokolu arba trumpiau: ryšys „Bluetooth“ protokolu.

Tai nėra naujiena. Panašiai elgtis siūloma su viešaisiais užrašais – prie nelietuviško pavadinimo pridėti lietuvišką gimininį žodį, pavyzdžiui, viešbutis „Novotel“ (P. Kniukšta. Viešieji užrašai, 2006).

Dabar mirga marga keistų žodžių, kurių pradžioje prilipdyta mažoji i: iPhone, iTouch, iTune, iGadget, iDVD ir pan. Tokio žodžio netgi negalima taisyklingai parašyti sakinio pradžioje, kur reikalaujama žodį pradėti didžiąja raide. Taip keistai gaminius žymi „Apple“ firma.

Žodžiu iPhone firma „Apple“ žymi mobilųjį telefoną, turintį nemažai priedų, atliekančio ir fotoaparato, medijos leistuvo, delninio kompiuterio (delninuko) funkcijas. Nesuklysime jį pavadinę tiesiog telefonu, jei reikia – patikslindami, kokias funkcijas jis atlieka: (mobilusis) telefonas su leistuvo, fotoaparato, kompiuterio funkcijomis. Arba atvirkščiai – delninukas su medijos leistuvu, fotoaparatu, telefonu.

Daug žodžių lyg ir nepatogu. Betgi yra įvairiai komplektuotų telefonų: su fotoaparatu, su vaizdo kamera, su radijo imtuvu, su vietos nustatymo įtaisu ir kt. Ir visai gerai išsiverčiame be atskirų specialių kiekvienos komplektacijos pavadinimų. Beje, ir „iPhone“ telefonai ne visi vienodi.

Pridėsime aiškinamuosius žodžius prie kitų „iX“ vardų:

iDVD – vaizdadiskių kūrimo programa;

iLife – skaitmeninių nuotraukų tvarkymo programų paketas;

iMovie – vaizdo įrašų (filmų) tvarkymo programa;

iPhoto – skaitmeninių nuotraukų tvarkymo programa;

iPod – medijos leistuvas;

iTune – medijos leistuvas;

iWeb – tinklalapių rengyklė.

Pridėdami aiškinamuosius žodžius galime sudaryti reikalingus sulietuvintus gaminių pavadinimus. Dar keletas pavyzdžių su kitais prekės ženklais arba gamintojų pavadinimais:

Blu-ray – optinių diskų formatas;

C – programavimo kalba;

C# – programavimo kalba;

Facebook – socialinis tinklas, svetainė;

.NET – programavimo technologija;

Twitter – socialinis tinklas, svetainė;

Windows XP – operacinė sistema;

Windows 7 Home Edition – operacinės sistemos „Windows 7“ namų versija;

YouTube – vaizdo įrašų prieglobos svetainė.

Dažniau vartojamų svetimžodžių prasmė pasidaro suprantama, ir jie lietuvinami. Taip jie tampa bendrinės kalbos žodžiai. Paminėsime keletą sulietuvintų žodžių, kuriuos galima laikyti jau prigijusiais:

Facebook – feisbukas;

Google – gūglė;

Linux – linuksas;

Nokia – nokija;

Skype – skaipas (būtų logiškiau skaipė, nes tai programa, o programa yra mot. giminės);

Twitter – tviteris (taip vadina ir latviai).

Lietuvinimas prasideda nuo svetimžodžių tarimo. Reikia kaip nors juos pasakyti balsu. Stengiamasi tarti taip, kad skambėtų panašiai, kaip ir originalo kalboje. Ne tiksliai, o tik panašiai, nes tarimą reikia išreikšti lietuvių kalboje vartojamais garsais, kurie ne visi ir ne visai sutampa su užsieniniais.

Dažnesni tarimo variantai prigyja, atsiranda rašytinių žodžių formų. Kadangi lietuvių kalba fonetinė, tai natūralu. kad rašyba turi atitikti tarimą.

Santrumpomis (didžiųjų raidžių rinkiniais) žymimi įstaigų, bendrovių, protokolų, programų pavadinimai paprastai nelietuvinami ir skaitomi taip, kaip parašyti: skiemenimis (jeigu iš raidžių galima sudaryti lengvai tariamus skiemenis), pavyzdžiui, DIN – din (standartas), MIME – mime (protokolas) arba paraidžiui, vardijant lietuviškus raidžių pavadinimus, pavyzdžiui, iDVD – i-dė-vė-dė (programa). Jeigu varde yra skaitmenų (skaičių) ar kitokių ne raidinių ženklų, tai pasakomi tų ženklų vardai: .NET – taškas net, C# – cė grotelės. Skamba nelabai gražiai. Bet ką padarysi – taip pavadino autoriai.

Įvairiuose patarimuose prekių ženklų kūrėjams rašoma, kad vardas turėtų būti trumpas, lengvai įsimenamas, paprasta jo rašyba, lengvai tariamas įvairiomis kalbomis. Deja, mažai kas jų laikosi.

Daugelio programų autoriai mėgsta daug kartų minėti programų vardus tų programų tekstuose: komandose, nuostatose, kompiuterio pranešimuose, žinynuose. Žinoma, kai kur juos reikia paminėti, pavyzdžiui, darbo pradžioje (Sveiki! Čia XXX), kad naudotojui būtų aišku, su kuria programa turės reikalų, kai kalbama apie tos programos išskirtines savybes (XXX spartesnė, negu kitos naršyklės), kai palyginamos programos (Programų XXX ir ZZZ skirtumai). Tačiau daugelyje kitų vietų – tai tik nereikalingas balastas, ir verčiant programas į lietuvių kalbą (adaptuojant) galima praleisti. Pavyzdžiui, programų „Mozilla Firefox“ ir „Mozilla Thunderbird“ originaliose angliškose versijose jų vardai paminėti maždaug po 120 kartų, o jų sulietuvintose versijose – ketvirtadaliu mažiau.   

Taigi, kalbą galima švarinti įvairias būdais: lietuvinti svetimžodžius, keisti juos bendriniais lietuvių kalbos žodžiais, neminėti jų ten, kur nebūtina.

---

*Ženklų registravimo reikmėms visos prekės ir paslaugos klasifikuojamos pagal Tarptautinę prekių ir paslaugų klasifikaciją (Nicos klasifikaciją).  Prekės skirstomos į 34 klases, paslaugos – į 11 klasių.

Gimtoji kalba, 2009, Nr. 12, p. 9–12.