Recenzija             

Birutė Leonavičienė. Microsoft Windows 8. Vilnius: Smaltija, 2013. 384 p.

2012 metais buvo išleista sulietuvinta operacinė sistema „Windows 8“, o šiemet gegužės mėnesį – knyga apie ją. Panašios knygos buvo leidžiamos ir apie ankstesnes sistemos „Windows“ laidas, tik, deja, apie angliškas jų versijas, nors sistemos ir buvo sulietuvintos. Taigi autorę galima pasveikinti, įveikusią kalbos skeptikus, teigiančius, kad knygų apie lietuviškas programas nereikia.

Anotacijoje rašoma „Ši knyga yra skirta pradedančiajam naudotojui. Joje skaitytojas sužinos, kaip įsijungti į „Windows 8“ operacinės sistemos aplinką ir joje dirbti, kaip paleisti naująsias programėles, taikomąsias programas, naudotis jomis ir kompiuterių tinklo ištekliais, bendrinti savus, naršyti po internetą, siųsti el. laiškus, organizuoti daugialypės terpės elementus.“ Tačiau ją pavartę matome, kad nemažai naudingų dalykų ras ir patyręs naudotojas, o pradedančiajam padės tapti patyrusiu.

Autorė yra parašiusi ne vieną knygą apie kompiuterių programas. Todėl nenuostabu, kad medžiaga dėstoma sistemingai, suprantamai. Sistemos funkcijos aprašytos išsamiai ir reikia tikėtis, kad ne vienas skaitytojas sužinos naujų dalykų, kurių nė neįtarė sistemoje esant. Galima sakyti, kad knyga padidina sistemos galimybes, nes kol žmogus jų nežino, tai jų kaip ir nėra.

Autorei tenka remtis tekstais, kurie matomi kompiuterio ekrane. Tai komandų, meniu elementų ir kitų objektų pavadinimai, paaiškinimai, kompiuterio pranešimai. Deja, ne visi tie tekstai taisyklingi, pasitaiko ir klaidinančių.

Daugelyje programos langų pasirinktinai galima atverti mažesnius langus, kurie vadinami kortelėmis. Bet operacinėje sistemoje tokios kortelės pavadintos skirtukais. Šią nuolat daromą klaidą autorė pastebi ir korteles vadina kortelėmis, ir tik ten, kur cituoja „Microsoft“ tekstus, rašo taip, kaip ten parašyta.

Operacinėje sistemoje bet koks asmuo, turinis reikalų su kompiuteriu arba programa, vadinamas vartotoju. Kompiuteriais ir programomis naudojamės, bet jų nevartojame. Autorė vadovaujasi logika ir žmones, ką nors naudojančius, vadina naudotojais.

Sistemoje naudojamas meniu, kurio elementai yra vienodo dydžio stačiakampės piktogramos (angl. tile). Čia jos vadinamos plytelėmis. Autorė jas vadina blokeliais. Kompiuterijos žodynuose šio termino dar nėra. Todėl reikėtų pasvarstyti, kuris priimtinesnis: metaforinis plytelė ar neutralesnis blokelis.

Autorė sėkmingai taiso ir kitus smulkesnius netikslumus, pavyzdžiui, įklijuoti (= įdėti), RAM (= operatyvioji atmintis) (p. 111). Ten, kur kalbama ne apie procesų derinimo laike, sistemoje vartojamą sinchronizavimą keičia suvienodinimu (pvz., p. 342).

Vienas keblesnių žodžių yra programėlė. Anglų kalba programas įprasta vadinti žodžiu application. Dabar dažniau imama vadinti trumpiau – app. Lietuvių kalboje be programos dar vartojamas deminutyvas programėlė bendrąja prasme, kai kalbame apie mažas programas, ir terminologizuotas, apibrėžtas kaip „nedidelė programa, kuri yra serveryje ir gali būti iškviesta iš tinklalapio“ (Valentina Dagienė ir kt. Enciklopedinis kompiuterijos žodynas, 2008). Operacinėje sistemoje „Windows 8“ visas programas imta vadinti programėlėmis. Ribą tarp programos ir programėlės kartais sunku nustatyti. Autorė daug kur didelėms programoms (p. 16, 18, 90, 172) nepelnytai pritaikytą mažybinį žodį programėlė keičia solidesniu – programa.

Knygoje sistemos veikimas apibūdintas tiksliau, negu tai padaryta pačioje sistemoje, pavyzdžiui, „Windows“ patirties rodyklė (= Windows darbo efektyvumas) (p. 111).

Tačiau kai kuriuos terminus autorė vis dėlto palieka tokius, kurie yra sistemoje, nors juos reikėtų keisti tinkamesniais: simbolis (= ženklas), kontaktas (= adresatas), tema (= išvaizda, apipavidalinimas angl. theme), sertifikatas (= liudijimas).

Dar keletas knygoje pastebėtų taisytinų terminų, tiesiogiai nesusijusių su kompiuterio ekrane matomu tekstu: skaidrių pristatymas (= pateiktis) (p. 94), USB raktas (= atmintukas) (p. 88), techninė įranga (= aparatinė įranga) (p. 97).

Ne visi skiria skaičius nuo skaitmenų. Priminsime, kad skaitmenų turime tik dešimtį, o iš jų gali būti sudaryta be galo daug skaičių. Juos painioja ir operacinės sistemos vertėjai, ir knygos autorė: kai kur skaitmenis vadina skaičiais (p. 158, 316), kai kur, atvirkščiai, skaičius – skaitmenimis (p. 136).

Norėtųsi pasakyti keletą pastabų ir apie kalbos stilių.

Langą pele pristūmus prie vieno iš ekrano kraštų, jis „prisiklijuos“ prie to krašto (p. 14). Manyčiau, kad čia vietoj prisiklijuos geriau tiktų „Linukso“ lokalizuotojų vartojamas prisišlies arba kitur autorės vartojamas priglus (p. 20). Be to šiame sakinyje yra ir padalyvio klaida, taigi jis turėtų skambėti taip: Pele prie kurio ekrano krašto pristumtas langas priglus / prisišlies prie to krašto.

Yra nevienodai pavadintų sąvokų: lygiai ir lygmenys (p. 283), slaptažodžio atkūrimo diskelis (p. 147) ir diskas (p. 160).

Pernelyg dažnai vartojamas žodis problema. Kai kalbama apie nedidelius sutrikimus arba nesklandumas, geriau jų nevadinti problemomis. Frazę šiuo metu nėra problemų, kurias reikėtų spręsti (p. 343) geriau būtų pakeisti: šiuo metu nėra nesklandumų, kuriuos reikėtų šalinti; kitas pavyzdys: surasti ir šalinti problemas (= rasti ir šalinti trūkumus) (p. 107).

Pasitaiko perteklinių žodžių: USB atmintukas (= atmintukas) (p. 88, 334).

Knygoje failų formatai nurodomi taip, kaip ir failų vardų plėtiniai (prievardžiai), su tašku pradžioje, pavyzdžiui .gif. Failo varde taškas atlieka skirtuko vaidmenį. Kai prievardžiu nurodomas failo formatas (tipas), tai logiškiau jį rašyti didžiosiomis raidėmis (kaip santrumpą, nes jis dažnai ir yra santrumpa), ir be taško prieš jį (nėra nuo ko jį atskirti).

Vartojama keletas neišverstų žodžių: Enter (įvedimo klavišo pavadinimas), Backspace (naikinimo klavišo pavadinimas), CHARMS juosta (svarbiausių mygtukų juosta), Start (pradžios mygtukas ankstesnėse sistemos laidose).

Ne viskas gerai pasakyta apie savitųjų lietuvių kalbos abėcėlės raidžių vartojimą. Rašoma: Dažnai pasitaiko, kad slaptažodyje panaudojamos lietuviškos raidės, o registruojantis negalima pasirinkti tokio paties ženklų išdėstymo ir tai gali sutrukdyti naudotis savo paskyra (p. 158). Čia ženklų išdėstymas niekuo dėtas, bet lietuviškos raidės atspėti slaptažodį sukčiams tikrai sutrukdys.

Iš pateiktų ekrano vaizdo nuotraukų matyti, kad prasti reikalai su abėcėle ir autorės kompiuteryje. Savo vardą dažnai rašo be taško ant ė. Rašo Martynas Leonavicius, bet Darius Leonavičius parašytas taisyklingai (p. 302, 303, 306). Failų vardai pateikiami su rašybos klaidomis, pavyzdžiui, paslaugu priemimo aktas, nors greta, toje pačioje nuotraukoje pačios operacinės sistemos sukurti vardai taisyklingi, pavyzdžiui, Namų grupė (p. 66). Blogų pavyzdžių rodyti skaitytojams nederėtų.

Daugelyje vietų po lietuviško žodžio skliaustuose rašomas jo angliškas atitikmuo, pavyzdžiui, lange VARTOTOJO PARAMETRAI (USER SETTINGS) PASPAUSKITE ŽINIATINKLIO FILTRAVIMAS (WEB FILTERING). Tai galėtų būti pateisinta tik tuo atveju, jeigu knyga būtų skirta užsieniečiui, silpnai mokančiam lietuvių kalbą.

Teksto, esančio daugelyje iliustracijų, aukštis per mažas. Pasitaiko (p. 165, 172, 360), kad šrifto (tiksliau – raidės x) aukštis tik apie 0,4 mm (argi galima tokį perskaityti, kad ir su akiniais), o aplinkui esančio normalaus teksto šrifto aukštis tris kartus didesnis. Tai knygos maketavimo trūkumas.

Čia surašytos pastabos nenustelbia prieš tai išdėstytų gerų knygos savybių. Nėra abejonių, kad knyga skaitytojui padės geriau suprasti operacinės sistemos veikimą ir sėkmingiau ja naudotis.


Gintautas Grigas

Gimtoji kalba, 2013, Nr. 10, p. 19–21.