Klaviatūros praktika

Sigita Pedzevičienė

Pradėjau pastebėti, kad vis daugiau mokinių el. laiškų gaunu „šveplų“, t. y. be diakritinių ženklų. Rašydami tekstą dalis mokinių taip pat rašo netaisyklingai, nors ir žino, kad dėl to jų pažymys sumažės. Pradėjau pati sau užduoti klausimus: kodėl taip yra? Kodėl aš negaliu pripratinti, įkalbėti ar priversti rašyti taisyklingai? Ar gali priežastys būti manyje pačioje? Nuolatos primenu mokiniams pagrindines raštvedybos taisykles, ir atlaidi, atrodo, nesu tiems, kas rašo „šveplai“. O gal priežastys klaviatūroje?

Pradėjau stebėti mokinius: jei griežtai nereikalauju rašyti taisyklingai, jie to ir nedaro. Į klausimą kodėl taip elgiasi, mokinių atsakymas paprastas: tingim perjunginėti. Dar tik pradedantys dirbti kompiuteriu, pamiršta kaip klaviatūrą reikia perjungti, vieni dažnai to klausia, kiti rašo tokia klaviatūra, kokią randa įjungtą.

Penktos klasės vadovėlyje yra dviejų klaviatūros raidžių išdėstymų piešiniai. Pradedu juos lyginti. Standartinėje klaviatūroje lietuviškos raidės išdėstytos greta kitų raidžių, skaičiukinėje – viršuje, vienoje eilėje. Kaip patogiau? Bandau įsivaizduoti, kaip rašyčiau pati. Manau, kad tiems, kas baksnoja vienu ar dviem pirštais, neturėtų būti skirtumo kur paspausti. Na, o tiems, kas toliau mokysis rašyti sparčiai – akluoju metodu, tai raides skaičiukinėje klaviatūros viršutinėje eilėje, ypač Ž, bus pasiekti sunkiau, ypač jei pirštai nelabai ilgi. Bet tokių matyt daug nebus. Taigi ar ĄŽERTY, ar QWERTY, ne taip svarbu.

Lyginu toliau, ženklų aibes. Vis darosi aiškiau, kad skaičiukinės klaviatūros svarbiausias trūkumas, kad joje trūksta ženklų. Be to, ant klavišų nėra užrašų arba jie neteisingi. Taip atsiranda nepasitikėjimas klaviatūra, nes paspaudus klavišą gauname ne tai, kas parašyta ant klavišo. Auga ir nepasitikėjimas kompiuteriu apskritai, nes negalioja principas „ką matau, tą gaunu“. Kyla abejonės ir dėl lietuvių kalbos vietos kompiuteryje: kodėl lietuviškos raidės „prilipdytos“ atskirai dirbtinai, netgi užrašytos ne ten, kur jos turėtų būti.

Norėjosi išbandyti standartinę klaviatūrą, bet direktoriaus prašyti pirkti naujas kol nesu garantuota, kad ji tikrai bus mokiniams geresnė, lyg ir nedera. Nutariu vienoje kompiuterių klasėje įdiegti standartines klaviatūras, o ant kai kurių klaviatūros klavišų užklijuoti lipdukus.

Mažesniesiems pamokos pradžioje paaiškinau kodėl pakeičiau klaviatūrą ir kaip reikės surinkti antro ir trečio lygio ženklus. Pirmąją pamoką po klaviatūrų pakeitimo pasiūliau nesimokyti nieko naujo, bet išmokti naudotis naująja klaviatūra. Tam pasirinkau dvi nedideles programėles Klaviatūros pradžiamokslį ir „Tux Type“. Jas radau tinklalapyje http://ims.mii.lt/klav/tren.html. Mokiniai dėmesingai atliko nesudėtingas klaviatūros treniruoklio užduotis ir mielai ėmėsi žaisti „Tux Type“ žaidimus. Apsidžiaugiau – klaviatūros pakeitimas pasipriešinimo beveik nesulaukė, tačiau atsirado keletas mokinių, pasakiusių, kad tokia klaviatūra yra „nesąmonė“.

Vyresniesiems nutariau nesakyti nieko. Įdomu tai, kad labai nedaug mokinių pamokos pradžioje pastebėjo, kad klaviatūros išdėstymas yra kitoks. Mūsų mokykloje mokinių pažymiai rašomi ne į popierines pažymių knygeles, bet į elektronines. Pasiūliau mokiniams pasižiūrėti savo pažymius, nes jungiantis prie pažymių knygelių jiems reikės įrašyti savo elektroninio pašto adresą, taigi prireiks ženklo @. Visi sunerimo, kad šio ženklo nemoka surinkti, jis ne toje pačioje vietoje, kur buvo prieš tai. Mano džiaugsmo neliko – prasidėjo beveik visuotinis pasipriešinimas: buvusioji klaviatūra geresnė, prie jos jau visi įpratę, namuose taip pat turi skaičiukines, o ne standartines klaviatūras ir pan. Tai, kad ši klaviatūra atitinka Lietuvoje galiojantį standartą, mokinių visiškai nesudomino. Jiems tas pats, ar jų turimas įrenginys atitinka standartus, ar ne. Svarbu, kad patogu.

Pradėjau klausinėti, ar tikrai patogu. Jei senoji klaviatūra tokia patogi, tai kodėl retas kuris rašo tekstą su visais lietuviškos abėcėlės ženklais? Pasiūliau pabandyti parašyti keletą sakinių ir pažiūrėti, ar nebus tekstą rašyti dabar patogiau?

Dalis mokinių, išsiaiškinę kaip rinkti trečiojo lygio ženklus, pripažino, kad su šia klaviatūra rašyti patogiau, tik reikės šiek tiek laiko priprasti. Kita dalis atkakliai teigė, kad lietuviškas raides tiek su viena klaviatūra, tiek su kita rašyti nepatogu, todėl ir toliau jų nenaudos, jei tik nebus griežtai reikalaujama. Bet kai paprašiau paaiškinti, kodėl lietuviškas raides rinkti nepatogu standartine klaviatūra, kai jos išdėstytos tarp kitų raidžių, t. y. lygiavertėse pozicijose, kaip ir kitos raidės, o kai kurios netgi patogesnėse (pvz., Š patogesnėje negu S), tai atsakymo nesulaukiau. Tik vėliau, iš vieno išgirdau įtikinantį paaiškinimą, kodėl jis sakė, kad nepatogu lietuviškas raides rinkti su bet kuria klaviatūra: „renkant su skaičiukine reikia perjunginėti, o su standartine buvo nepatogu dėl to, kad nebuvau su ja įpratęs“.

Po keleto savaičių gavau žymiai daugiau kontrolinių darbų, parašytų taisyklinga lietuvių kalba. Po kurio laiko, kai labiausiai prieštaraujantys jau buvo apsipratę, direktorius nupirko naujas standartines klaviatūras. Mokiniai naujas klaviatūras iš karto pastebėjo, džiaugėsi, kad naujos, be lipdukų. Matyt juos paveikė tai, kad pamatė, jog lietuviška klaviatūra, netgi su lietuviškais užrašais ant klavišų, yra tikras daiktas, o ne mokytojos sugalvojimas.

Visgi labai svarbų vaidmenį vaidina įpratimas. Neveltui sakoma, kad įpratimas, tai antrasis prigimimas. Todėl reikėtų su lietuviškomis standartinėmis klaviatūromis pradėti dirbti nuo pat pirmųjų pamokų su penktokais. Mokiniui, susipažinusiam su standartine lietuviška klaviatūra, nekils mintis, kad lietuviškos raidės nevisavertės ir jas nepatogu rinkti. O jeigu teks ateityje susidurti su skaičiukine klaviatūra, tai nebus aklas jos trūkumams. Ir mokymas paprastesnis – pakanka paaiškinti bendrą principą, kaip rinkti pirmojo, antrojo ir trečiojo lygio ženklus, o toliau – kas parašyta ant klavišo, tą ir gausi.  

Matematikos ir informatikos institutas, Informatikos metodologijos skyrius.